-2 ISTORIJA (28 DALIS)

...Jam išėjus jaučiausi, pavargus, tad greit užmigau. Ryte atsikėlus šalia palatos išvydau Emą:

-Laba, kaip jautiesi?,- nuoširdžiai paklausė ji.

-Sveika, geriau jau. O tu ką čia darai?

-Norėjau atsiprašyti, paklausti kaip laikaisi.

-A...na tai atleisiu.

-Ačiū. Beje pas tavim atėjo ir Niall'as.

Netrukus tarpdurį pastebėjau jį, su didžiuliu pliušiniu meškinu. O už to žaislo stovėjo mano sesuo. Ji staiga pribėgo prie manęs ir stipriai apkabino.

-Nu, ką kvailute, ko po ratais nugara kišinėji?

-Ai, žinai nebuvo ką veikti,- linksmai atsakiau.

-Bet jau tavo draugas....Pralenkei mane.

-Ąąąą, pavydi dabar man?,- nusijuokiau.

-Kaip tokio nepavydėsi, bet va atėjau su reikalu. Dėl tavęs labai jaudinasi tėvai, tad klausiau kada tave išleistu ir kai ką išgirdau, ir man dabar labai sunku pasidarė, todėl tau stengiuosi pakelti nuotaiką...

-Apie ką tu čia?

-Na, gydytojai, nemano, kad greit tu galėsi vaikščioti.

-Ką?,- nustebus tariau.

-Na, kelis metus, o gal ir tik metus būti vežimėlyje.

Man staiga nutirpo visas kūnas. Tai buvo netiesa.

-Tu meluoji, aš netikiu tavimi,- išrėkiau aš.

-Ramiai, ramiai tai tiesa.

-To negali būti. Aš nenoriu...- pro ašaras tariau.

Tarp durį mačiau susijaudinusį Harį. Jis purtė galvą, nes išgirdo dar kai ką. Fanės lauke skandavo : "Harį, palik tą invalidę", nesuvokiau kaip jos tai sužinojo, bet manim stebino toks jų žiaurumas...