-2 ISTORIJA (30 DALIS)

...Visos jau ruošėsi klykti, bet tik nutilo pamačiusios, kaip aš į jas reaguoji. Ogi, paprastai. Šypsojausi, mojavau joms. Jos tikėjuosi, kad aš pasislėpus nuo jų, bijodama, greit išlėksiu iš ligoninės į autobusėlį. Dėja, nuvyliau jas. Po kelių minučių, kelios merginos priėjo ir atsiprašė, už viską, ką yra padariusios, ir pasakiusios. Aš joms tik linktelėjau ir apkabinau, su šypsena pažvelgiau į fotoparatą. Kokį pusvalandį, šnekėjau, fotografavausi su jomis, kol Haris manim pakėlė ir pasodino autobusiuke. Važiavom kažkur apie valandą, ko pasiekėm tą ligoninę. Vien jau žvilgtelėjus aplinka ramino...O prie durų manęs laukiantys žmonės labai pradžiugino...